KINAS
Kino atsiradimas
Seniausiu išlikusiu kino filmu laikomas dviejų sekundžių trukmės filmukas, nufilmuotas išradėjo Louis Le Prince’o 1888 m.
Svarbus išradimas, turėjęs įtakos kino atsiradimui, buvo celiulioidinė juosta, ant kurios buvo galima užfiksuoti paveikslėlių seriją (išradėjas Viljamas Kenedis Loris Diksonas – William Kennedy Laurie Dickson). Ši juosta tapo judančių vaizdų fiksavimo bei projektavimo pagrindu. 1893 m. Pasaulinėje parodoje, vykusioje Čikagoje, Tomas Edisonas (Thomas Edison) pristatė du šios juostos pagrindu sukurtus išradimus: „kinetografą“ (pirmąją kino kamerą) ir „kinetoskopą“ (dėžę, kurioje buvo per didinamąjį stiklą buvo galima žiūrėti į apšviestą judančią juostą). Kinetoskopui trumpi filmukai buvo kuriami „Juodojoje Marijoje“ – pirmojoje pasaulyje kino studijoje. Filmukuose buvo vaizduojamos scenos iš kasdienio gyvenimo, akrobatų pasirodymai, miuzikholų ir boksoscenos.
Kinetoskopai sulaukė sėkmės ir Europoje, tačiau Edisonas JAV jų nepatentavo, nes jie rėmėsi daugeliu kitų išradimų už JAV ribų. Todėl netruko atsirasti įvairių kinetoskopo imitacijų, pavyzdžiui, brito Roberto V. Polo (Robert W. Paul) ir jo partnerio Berto Akreso (Birt Acres) sukurta kamera. Polas norėjo, kad filmus būtų galima demonstruoti ne vienam žiūrovui atskirai, o grupei, tad išrado projektorių ir 1895 m. surengė pirmąjį viešą seansą. Maždaug tuo pačiu metu Prancūzijoje broliai Ogiustas ir Lui Liumjerai (Auguste ir Louis Lumière) išrado „sinematografą“: nešiojamą įrenginį, kuriame buvo kamera, spausdinimo įrankis ir projektorius. 1895 m. pabaigoje Paryžiuje brolių tėvas pradėjo rodyti filmus už pinigus. Liumjerai greitai tapo pagrindiniais kino gamintojais Europoje. Pirmaisiais išgarsėjusiais Liumjerų trumpais kino filmais tapo tokie vaizdai kaip „Darbininkai, išeinantys iš fabriko“ ar „Aplietas laistytojas“. Net Edisonas, iš pradžių skeptiškai žiūrėjęs į filmų projektavimą, pamatęs Liumjerų sėkmę, pradėjo demonstruoti filmus „vitaskopu“. Tačiau Europoje pirmasis viešas kino seansas buvo surengtas Berlyne Makso ir Emilio Skladanovskių (Maxo ir Emil Skladanowsky) aparatu „bioskopu“ (1895 m. lapkritį). Ko gero apskritai pirmasis viešas filmo rodymas įvyko 1894 m. vasario 5 d. Niujorke (prancūzų fotografas Žanas Emė „Akmė“ Le Rua – Jean Aimé „Acme“ Le Roy – savo „nuostabųjį sinematografą“ demonstravo pramogų verslo atstovams).
Pirmieji filmai daugiausiai buvo rodomi laikinai apsistojančių kino rodytojų arba kaip sudedamoji programos dalis vodeviliuose. Filmas trukdavo mažiau nei minutę, rodydavo vieną kasdienio gyvenimo sceną (nufilmuotą iš realybės arbą suvaidintą), viešą įvykį, sporto vaizdus arba slapstiko (slapstick) tipo istoriją. Kinematografinės technikos būdavo mažai arba visai nebūdavo: jokio montažo, kamerastatiška, kompozicija teatrališka, neišradinga.
Nebylusis kinas
Nuo pat kino principo atsiradimo mėginta suderinti vaizdą ir garsą, tačiau iki pat trečiojo dešimtmečio pabaigos nerasta tinkamo būdo. Taigi pirmaisiais trisdešimt savo gyvenimo metų kinas buvo daugiau mažiau nebylus, tačiau filmams dažnai būdavo pritariama gyva muzika, garso efektais, pasakojimais ir aiškinimais, o į vaizdą įterptuose titruose buvo rašomi dialogai bei siužeto detalės.
